Veikiančiai įmonei, (firmai) nepaliaujamai reikia kapitalo, t.y. lėšų, naudojamų gamybinei veiklai plėsti ir vykdyti, o naujai besikuriančiai reikia pradinio kapitalo. Daugeliu atžvilgių pinigai gamybai yra kaip vanduo augalams: tik vanduo jiems padeda gyventi, išlikti ir augti. Lygiai taip pat ir įmonėms (firmoms) reikalingos lėšos (pinigai) veiklai pradėti, padengti kasdieninėms išlaidoms ir plėstis. Tad iš kur gauti reikiamą kapitalą?
Yra keletas įmonės kapitalo formavimo (kaupimo) šaltinių: veikiančios įmonės pelnas, parduodamos akcijos, bankų kreditai, užsienio šalių kapitalas (kuriant bendras įmones), naudojantis partnerių investicijomis, ir pan. Didžioji įmonės naudojamų piniginių lėšų dalis sukaupiama parduodant prekes bei teikiant paslaugas. Kadangi šios lėšos susidaro pačioje įmonėje, tai jos ir vadinamos vidinėmis lėšomis. Kitos lėšos turi ateiti iš išorės arba iš išorinių šaltinių; jos vadinamos išorinėmis lėšomis.
Firma, (įmonė) pardavusi savo prekes ar suteikusi paslaugas, gauna pinigų, kuriuos naudoja išlaidoms padengti. Tarp jų – amortizacijos (nusidėvėjimo) išlaidoms, t.y. nusidėvėjusiems pagrindiniams fondams pakeisti. Paprastai, kaip jau minėta, įmonės tam tikras lėšas nuolat atideda į amortizacijos fondą, kad prireikus jų turėtų. Lėšos, kurios lieka apmokėjus išlaidas, yra įmonės (firmos) pelnas, arba grynosios pajamos.savininkai ar akcininkai galėtų visą šį pelną pasiimti sau, tačiau paprastai tam tikra pelno dalis sulaikoma firmoje (įmonėje). Kadangi šios sulaikytos pajamos kartu su nusidėvėjimui atidėta suma kyla iš pačios įmonės (firmos), tai jos kartu ir vadinamos vidinėmis lėšomis. Kaip rodo užsienio šalių patirtis, nuo 50 iki 70 proc. verslo įmonių (firmų) finansavimo tenka šioms lėšoms.
Įmonės realizacija kiekvieną sezoną, mėnesį, savaitę būna kitokia. Todėl įmonė gauna daugiau piniginių lėšų negu reikia apmokėti sąskaitoms. Tačiau lygiai taip pat gautųjų pinigų gali ir neužtektiveiklos išlaidoms padengti. Tada įmonė pritraukia išorines lėšas. Pagrindinis išorinių lėšų šaltinis yra paskolos ir parduotos akcijos bei obligacijos. Trūkstamas išlaidas padengti įmonė gali iš turimų santaupų arba mažindama išlaidas.
Įmonėms prieinama labai didelė finansavimo metodų ir šaltinių įvairovė. 4 pav. pateikiami įmonės finansavimo šaltiniai, kuriuos gali pasirinkti įmonė (firma), formuodama savo kapitalą. Svarbu sukaupti kapitalo tiek, kiek reikia – ne mažiau, bet ir ne daugiau. Per didelis arba per mažas kapitalas įmonei gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį.
Kapitalo perteklius. Kai įmonė sukaupia žymiai daugiau pinigų negu jai reikia, pvz., skolindamasi arba parduodama akcijas bei obligacijas, tai sakoma, kad ji turi kapitalo perteklių. Kapitalo perteklius labai nuostolingas, kadangi tai nenaudingos lėšos, kurios galėtų būti panaudotos materialioms vertybėms kurti. Be to, tai užkrauna įmonei nereikalingą naštą, nes tenka mokėti dividendus ir palūkanas už investicijas, kurios šiuo momentu visai nereikalingos.
Kapitalo stygius. Nepakankamai sukaupusios kapitalo yra tokios įmonės (firmos), kurių kapitalo fondai nepajėgūs padengti einamųjų išlaidų. Susiklosčius tokiai padėčiai, firma turi rasti būdų, kaip padidinti atitinkamus pagrindinius ir apyvartinius kapitalo fondus – antraip ji bankrutuos.
Kaip matyti iš 4 pav. įmonės kapitalo finansavimas gali būti ilgalaikis, trumpalaikis bei nuomos būdu; įmonės gali pasirinkti įvairius finansavimo šaltinius ir metodus tuo pačiu metu. Įmonės turto finansavimo šaltiniai pateikiami buhalterinio balanso dešnėje pusėje: skolintojų nuosavybė arba kreditiniai įsiskolinimai ir savininkų nuosavybė.
Trumpalaikis finansavimas- tai trupmalaikės skolos, kurias įmonei reikia sumokėti per vienerius metus. Jis yra naudojamas finansuoti trumpalaikį turtą; dažniausiai tai trumpalaikiai įsiskolinimai, naudojami prekių, paslaugų tiekėjams, įsiskolinimai darbuotojams už jau uždirbtą, bet dar neišmokėtą atlyginimą, banko kreditai, vekseliai ir kiti vertybiniai popieriai, kurie gali būti greit realizuojami, taip pat uždirbtos, bet dar jiems neišmokėtos palūkanos, pensijos, nesumokėti mokesčiai ir kitokios skolos.
Trumpalaikio finansavimo poreikis atsiranda periodiškai, ir tai susiję su apyvartinio kapitalo apyvartos ciklu (4 pav.). Kapitalas yra pastovus ir apyvartinis; finansavimo politikos šios:
1. Konservatyvioji politika, kai įmonė kaupia dideles vertybinių popierių ir pinigų atsargas, o jų panaudojimas neefektyvus.
2. Nuosaiki politika, kai įmonėje atsargos auga proporcingai gaminamos produkcijos realizavimo augimui.
3. Agresyvioji politika, kai įmonė stengiasi pasiekti maksimalų realizuojamos produkcijos kiekį su minimaliomis apyvartinėmis lėšomis. Tai susiję su didele rizika, bet minimizuojamos įšaldomos lėšos, sumažėja sandėliavimo išlaidos, paskolų palūkanos ir pan.
Trumpalaikio finansavimo privalumai – greitas paskolų gavimas, lankstumas ir žemesni kaštai, palyginti su ilgalaikėmis paskolomis. Trumpalaikio finansavimo šaltiniai:
1. Trumpalaikiai banko kreditai, kurie gali būti sukelti paskolų ir vekselių forma. Vekseliai – tai skoliniai įsipareigojimai, kurie paprastai išduodami 90 – iai dienų.
2. Komerciniai kreditai ir vekseliai. Komerciniai kreditai – tai skolos tarp įmonių parduodant kreditan, dažnai su tam tikromis sąlygomis. Komerciniai vekseliai – tai didelių firmų skoliniai be garantijų, kurių galiojimas nuo 2 iki 6 mėnesių.
3. Kreditai su užstatu. Įmonė gali gauti paskolą, užstatydama savo atsargomis arba debitoriniu įsiskolinimu.
4. Debitorinio (skolininko) įsiskolinimo ir atsargų faktoringas. Faktoringas – tai atsiskaitymų sistema, eliminuojanti mokėjimų riziką ir užtikrinanti jų savalaikiškumą: teisės išieškoti skolas pardavimas, komercinių operacijų pagal įgaliojimus vykdymas ir t.t.
Faktoringo operacijos – tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas (gaunamas sąskaitas) dažniausiai už mažesnę kainą negu jų balansinė vertė. Bendrovei eina pelnas iš skirtumo tarp pinigų, gaunamų iš supirktųjų skolų, ir tikrosios tu skolų vertės. Firma turi naudos iš tos bendrovės, gaudama grynųjų pinigų, ir jai nereikia laukti, kol prekybos skolininkai sumokės savo skolas. Be to, ji išvengia nemalonumų ir išlaidų, kovodama su nerangiais skolininkais.
Įmonės ilgalaikį finansavimą nulemia ilgalaikės banko paskolos, vertybinių popierių išleidimas ir savininkų nuosavybė. Ilgalaikis finansavimas – tai tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti vėliau negu po vienerių metų nuo jų gavimo.
Ilgalaikės paskolos gali būti kelių tipų:
1. Terminuota ilgalaikė paskola gaunama iš banko ar draudimo kompanijų.
2. Garantuojamos paskolos – tai skolos, garantuojamos pagrindinėms priemonėms, kurias įmonės (firmos) užstato kaip įkaitą, sudarydamos įkaitinius raštus.
3. Negarantuojamos paskolos – tai toks skolos tipas, kai reikalavimą apmokėti apsaugo ta nuosavybės dalis, kuri niekaip kitaip neužstatyta.
Vertybiniai popieriai – tai kredito forma, leidžianti įmonei skolininkei kapitalo rinkoje gauti reikalingų piniginių lėšų. Išleidžiamos obligacijos duoda galimybę įmonei skolininkei gauti piniginių lėšų tik atitinkamam laikotarpiui, apribotam paskolos terminu. Jam pasibaigus savo paskolą įmonė skolininkė privalo padengti.
Vienas iš kapitalo finansavimo šaltinių gali būti nuoma, arba lizingas, kuris buhalterijoje rašomas kaip skola. Nuoma – nuomojančios bendrovės aktyvų pirkimas, kai bendrovė išlaiko tų aktyvų nuosavybės teisę ir po to išnuomoja objektą naudoti klientams, mokantiems sutartą rentą. Nuoma yra naudingas investavimo šaltinis, nes jis leidžia asmenims ar įmonėms naudoti aktyvus, neturint daug kapitalo.
Lizingas – tai mašinų, įrengimų, transporto priemonių, skaičiavimo technikos, taip pat gamybinės paskirties pastatų, statinių nuoma, kurią atlieka bankai arba jų dukterinės firmos – lizinginės kompanijos.
Taigi, kapitalo ir ekonominių išteklių savininkai savo turtą gali tam tikram laikotarpiui išnuomoti kitiems subjektams, t.y. kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nuomininkas įgyja teisę sutartą laikotarpį naudotis gamybos veiksnio teikiamomis paslaugomis, o nuomotojas tą teisę praranda. Todėl tą praradimą turi kompensuoti nuomos mokestis, kurio dydis priklauso nuo nuomojamo objekto teikiamų paslaugų pasiūlos ir paklausos. Nuomos mokestis – tai kaina, mokama už nuomojamų objektų teikiamas paslaugas per tam tikrą laikotarpį. Sudėjus visas skolas – trumpalaikes ir ilgalaikes – gaunama bendra skolų suma.
Savininkų nuosavybė. Pirminę teisę į įmonės (firmos) turtą turi skolintojai, o padengus skolas likęs turtas tenka jos savininkams (bendraturčiams).
Kapitalo akcijos. Tai savininkų – akcininkų – nuosavybės teisė. Nuosavybę liudija akcijų pažymėjimai – sertifikatai, kuriuos korporacija (bendrovė) išduoda parduodamos akcijas.
Norint gauti gerų rezultatų, siekiant maksimizuoti įmonės (firmos) vertę, jos vadovai turi minimizuoti visų įdėjimų, įskaitant ir kapitalo, kaštus. Įmonei (firmai) priimant kapitalo investicijų sprendimus, maksimizuojant pelną, priimant kitokio pobūdžio sprendimus, susijusius su nuoma, paskolų ir obligacijų padengimu, būtina žinoti kapitalo kaštus.
Ilgalaikės paskolos, priveligijuotos ir paprastosios akcijos, įskaitant ir nepaskirstytą pelną, yra pirminiai kapitalo didinimo šaltiniai; tai sumos, kurios įtraukiamos, skaičiuojant kapitalo kaštus. Trumpalaikės skolos paprastai naudojamos kaip laikina parama, atkuriant apyvartinį kapitalą, todėl į jas neatsižvelgiama, skaičiuojant kapitalo kaštus.
Kapitalo investicijos – tai išlaidos, skirtos investicinių projektų įgyvendinimui, tikintis po tam tikro laikotarpio gauti pelną. Kapitalo investicijos yra planuojamos, ilgai analizuojami pateiktieji projektai, priimami sprendimai, nuo kurių priklauso gamybos sėkmė. Investicijų tikslingumo analizė – gana imlus ir atsakingas darbas.
Pagrindiniai kapitalo investicijų planavimo etapai yra šie:
1. Alternatyvių kapitalo panaudojimo projektų parengimas;
2. Alternatyvių projektų prioritetų nustatymas;
3. Būsimųjų rezultatų įtakos firmos (įmonės) veiklai nustatymas.