APYVARTINIS KAPITALAS

 

            Apyvartinis kapitalas – tai įmonės trumpalaikės lėšos, kurios gana greitai pakeičiamos ūkinės veiklos procese. Jos apima žaliavas, medžiagas, nebaigtą gamybą ir gatavų prekių atsargas, skolas ir grynuosius pinigus, trumpalaikius įsipareigojimus.

            Taigi gamybos procesas negali vykti be apyvartinio kapitalo, ir, norint pagaminti kokios nors paskirties produkciją ar suteikti paslaugų, reikia turėti tam skirtus darbo objektus: žaliavas, kurą ir kt.

            Apyvartinis gamybinis kapitalas – tai gamybinio kapitalo dalis, kuri visiškai suvartojama viename gamybos cikle, pakeičia savo natūralią formą ir perkelia visą savo vertę į gatavą produktą. Naudojamų žaliavų, medžiagų vertė pereina į produkto pagaminimo kaštus, sunaudojamus iš karto, ir pakeičia savo formas gamybos proceso metu. Pvz., iš metalo strypo pagaminome varžtą, kurio forma skiriasi nuo pagrindinės medžiagos.

            Apyvartinis gamybinis kapitalas, dar vadinamas apyvartiniu fondu, susideda iš dviejų dalių:

  1. Darbo objektų, kurie bus įtraukti į gamybos procesą; tai toji dalis, kuri sudaro gamybines atsargas.
  2. Darbo objektų, jau patekusių į gamybos procesą; tai toji dalis, kuri yra nebaigta produkcija.

Gatava produkcija nepriskiriama prie apyvartinių fondų, nes ji jau išėjusi iš gamybos sferos, ir priskiriama cirkuliacijos fondams. Įmonės ar kito kurio ūkinio vieneto apyvartinio gamybinio kapitalo dalis parodyta 2 pav.

Apyvartinių gamybinių fondų dydis įmonėse nustatomas pagal jų sunaudojimo normas ir gamybinių atsargų normas. Sunaudojimo norma – tai nustatytas žaliavų ar medžiagų kiekis, reikalingas produkcijos vienetui pagaminti arba atskiram darbui atlikti.

 Gamybinių atsargų norma – tai tam tikru metu įmonės gamybos procese nedalyvaujančių materialinių išteklių (pvz., žaliavų, madžiagų) kiekis, laikomas įmonėje, kad gamyba vyktų nenutrūkstamai ir be sutrikimų.

Priklausomai nuo veikimo trukmės numatomos metų, ketvirčio, einamosios ir draustinės, arba rezervinės, normos. Visos normos turi būti pažangios, privalo orientuoti darbuotoją taupiai naudoti materialinius išteklius. Kadangi įmonė ne tik gamina produkciją, bet ją ir realizuoja, todėl be apyvartinių gamybinių fondų, ji dar turi ir cirkuliacijos fondus. Cirkuliacijos sferai aptarnauti skiriamoji apyvartinio kapitalo dalis vadinama cirkuliacijos fondais. Prie jų priskiriama: gatava produkcija įmonės sandėlyje, produkcija kelyje, piniginės lėšos kasoje ir atsiskaitomoje banko sąskaitoje, taip pat lėšos nebaigtuose atsiskaitymuose už išsiųstą produkciją.

Apyvartinių gamybinių fondų ir cirkuliacijos fondų suma pinigine (vertine) išraiška sudaro įmonės (firmos) apyvartines lėšas. Apyvartinės lėšos – tai lėšos, įdėtos į darbo objektų ir gatavos produkcijos atsargas, taip pat lėšos, esančios įvairiose gamybos proceso ir cirkuliacijos stadijose.

Taigi, apyvartinis kapitalas vadinamas ir apyvartinėmis lėšomis, turinčiomis sudaryti normalias gamybos sąlygas. Apyvartinio kapitalo (lėšų) struktūrą sudaro lėšos, kurias skolingi skolininkai, pvz., vertybiniai popieriai ir neapmokėta produkcija, grynieji pinigai, laikomi įmonėje ar banko sąskaitoje pirkti žaliavoms, medžiagoms, pusgaminiams, jiems perdirbti ir parduoti kaip gatavą produkciją bei užmokėti už juos, taip pat atsargos, nebaigta gamyba ir būsimos išlaidos.

Apyvartos ciklas – tai laikas, reikalingas paversti pinigus atsargomis, gamyba ir vėl gauti pinigus. Vienas apyvartos ciklas pavaizduotas 3 pav.